Šluotos gamyba

Šluotos gaminimas yra smagus ir prasmingas „pasidaryk pats“ projektas, leidžiantis susikurti unikalų įrankį savo ritualams ir praktikoms. Štai kaip pasigaminti savo šluotą:

Medžiagos:

·        Beržo šakelės

·        Gluosnio arba lazdyno šakos (kotui)

·        Virvė arba tvirtas siūlas

·        Žirklės

Instrukcija:

1.        Surinkite medžiagas. Jums reikės pluošto beržo šakelių ir poros gluosnio ar lazdyno šakų rankenai suformuoti. Šių medžiagų galite rasti vietiniame parke, miške arba įsigyti rankdarbių parduotuvėje.

2.        Apkarpykite beržo šakeles. Galite gaminti tokio dydžio šluotą, kokio norite, tačiau rekomenduojama šakelių dalį daryti apie 60–90 cm ilgio.

3.        Suriškite beržo šakeles. Naudodami virvę, pradėkite rišti nuo šakelių apačios ir kilkite į viršų, stipriai jas suverždami į ryšulį.

4.        Paruoškite kotą. Atpjaukite gluosnio ar lazdyno šakas rankenai. Tinkamiausias ilgis būtų apie 90–120 cm.

5.        Pritvirtinkite rankeną. Virve tvirtai pririškite rankeną prie surištų beržo šakelių pagrindo. Įsitikinkite, kad ji laikosi saugiai.

6.        Užbaikite darbą. Nukirpkite virvės likučius ir suteikite šluotai norimą formą. Jei norite, galite pridėti dekoratyvinių elementų, pavyzdžiui, kaspinų ar kristalų.

Jūsų šluota paruošta! Galite ją naudoti šlavimui, apvalymui ar bet kokiems kitiems pasirinktiems ritualams.

Šluota

Šluotos, dar žinomos kaip raganų šluotos (angl. besoms), yra tradiciniai įrankiai, naudojami šlavimui ir apvalymui. Jos turi ilgą istoriją ir yra siejamos su įvairiais ritualais bei praktikomis, ypač raganavimo ir magijos srityse.

Angliškas žodis besom kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio besma, reiškiančio šluotą. Tradiciškai šios šluotos buvo gaminamos iš beržo šakelių, kurios būdavo surišamos gluosnio ar lazdyno šakomis, suformuojant rankeną. Šios natūralios medžiagos buvo pasirenkamos dėl jų patvarumo ir gebėjimo nušluoti purvą bei šiukšles.

Šluotos šimtmečius buvo naudojamos kaip erdvių valymo ir gryninimo įrankiai. Senovėje jomis būdavo iššluojama neigiama energija ir saugomi namai nuo piktųjų dvasių. Jos taip pat būdavo naudojamos ritualuose, siekiant apvalyti ir pašventinti sakralias erdves.

Daugelyje kultūrų tikėta, kad šluotos pasižymi magiškomis savybėmis, todėl jos buvo naudojamos būrimams bei bendravimui su dvasiomis. Jos taip pat dažnai naudotos vestuvių ceremonijose: nuotaka ir jaunikis peršokdavo per šluotą – tai simbolizavo jų įsipareigojimą vienas kitam ir naujiems namams.

Šluotų sasaja su raganavimu ir magija gali būti atsekama iki ankstyvųjų naujųjų laikų, kai raganų persekiojimas pasiekė savo įkarštį. Šiuo laikotarpiu šluotos dažnai būdavo vaizduojamos kaip įrankis, kuriuo raganos skrenda per orą į savo susibūrimus, vadinamus „sabatais“. Toks šluotų vaizdavimas populiariojoje kultūroje išliko iki šių dienų ir prisidėjo prie ilgalaikio šio įrankio siejimo su raganomis bei magija.

Šiais laikais šluotos vis dar naudojamos pagal savo tradicinę paskirtį, tačiau jos taip pat tapo dekoratyviniais elementais ir Vikos (Wicca) bei kitų šiuolaikinių pagoniškų tradicijų, įskaitant Metų ratą, simboliais. Daugelis šių tradicijų puoselėtojų laiko šluotą galingu apvalymo ir gryninimo įrankiu, kurį naudoja ritualuose bei ceremonijose, siekdami užmegzti ryšį su gamta ir dvasiniu pasauliu.

Atamas

Tarp šiais laikais raganavime naudojamų įrankių atamas (Athame) yra vienas žinomiausių ir svarbiausių. Kaip vienas pagrindinių įrankių Vikoje (Wicca) ir ceremoninėje magijoje, atamas paprastai būna dviašmenis ir pasižymi įmantriu dizainu. Jis simbolizuoja galią, ketinimą ir gebėjimą nukreipti energiją. Net ir šiandien atamai išlieka dvasiniais įrankiais, vertinamais dėl savo istorijos, simbolikos bei estetiškos išvaizdos, ir yra geidžiami tiek praktikų, tiek kolekcininkų.

Tariamas „a-ta-mė“ arba „a-tei-mi“, atamas yra ceremoninio peilio tipas, naudojamas pagoniškose ir Vikos (Wiccan) praktikose. Tradiciškai atamai pasižymi šiomis savybėmis: jie yra dviašmeniai, juodomis rankenomis; tai įrankiai, skirti energijos pajutimui, valdymui bei nukreipimui, ir jie nėra skirti fiziniam pjovimui. Nors daugelis atamų yra paprasti, su klasikinėmis juodomis rankenomis, kiti yra tikri meno kūriniai, kurių rankenos gaminamos iš kaulo, medžio, ragų, žalvario ar dervos, o kiekvienas įrankis sukurtas taip, kad būtų asmeniškas jį naudojančiam praktikui.

Nors atamai niekada nenaudojami pjaustyti ką nors fiziškai, jie vis tiek yra labai svarbūs magijos praktikai ir burtams, nes yra naudojami keliems tikslams, tarp kurių:

1. Rato nubrėžimas ir užvėrimas. Praktikai nubrėžia energinį barjerą ir būna jo viduje, kol atlieka magiškus veiksmus.

2. Energijos nukreipimas ir auginimas. Ašmenys tarnauja kaip juos valdančio asmens valios ir troškimo įsikūnijimas.

3. Ceremoniniai šaukimai (invokacijos). Naudojami kviečiant dievybes, sargus ir stichijų jėgas.

4. Energetinis pjovimas. Simboliškai pašalina negatyvumą, senus įpročius ir emocinius ryšius.

5. Burtų kūrimas. Naudojamas palengvinti indų, kristalų ar žolelių įkrovimą galia.

Kadangi atamas yra labai asmeniškas įrankis, daugelis raganų jį laiko savo dvasinės galios dalimi.

Atamai būna kelių stilių, kurių kiekvienas tinka skirtingiems motyvams ir tikslams:

1. Tradicinis atamas juoda rankena. Tai stereotipinis stilius, labiausiai siejamas su Vikos (Wiccan) tradicija.

2. Rankų darbo kalvystės atamas. Kalvių gaminami iš anglinio arba Damasko plieno, šie įrankiai yra labai vertinami ir geidžiami.

3. Atamas medine rankena. Suteikia žemiško praktiškumo tiems, kurie puoselėja ryšį su miško ar gamtos magija.

4. Atamas iš kaulo ar rago. Tai pirmykštės ir protėvių magijos simbolis.

5. Dekoratyvūs atamai.

Atamo pasirinkimas yra asmeninė patirtis. Apsvarstykite šiuos veiksnius:

1. Medžiaga: Ar teikiate pirmenybę natūralioms, metalinėms ar rankų darbo medžiagoms?

2. Energijos pojūtis: Ar įrankis jūsų rankoje jaučiasi subalansuotas?

3. Tradicija: Ar jūsų dvasinis kelias reikalauja specifinio stiliaus?

4. Paskirtis: Ar jis bus naudojamas ritualams, altoriaus dekorui, o gal kolekcionavimui?

5. Meistriškumas: Rankomis kalti ašmenys dažnai turi gilesnę simbolinę vertę.

Pasikliaukite savo intuicija – jūsų atamas turėtų rezonuoti su jūsų energija.

Bolinas

Jei jau kurį laiką sukatės raganavimo aplinkoje, tikriausiai esate girdėję apie boliną. Tai, ką matėte, veikiausiai yra pusmėnulio formos peilis, primenantis žemės ūkio pjautuvą.

Pjautuvas ir bolinas nelabai kuo ir skiriasi. Pjautuvas yra skirtas efektyviai pjauti javus ir kitas žoles. Abiejų įrankių ašmenys yra lenkti ir pritaikyti dirbti viena ranka. Bolinas kartais stilizuojamas taip, kad jo ašmenų forma tiksliai atitiktų pusmėnulį.

Nors bolinas buvo derliaus nuėmimo įrankis, jis taip pat buvo naudojamas prižiūrėti gyvatvores tarp laukų. Ir nepaisant to, kad tai tik paprasti įrankiai, mago ar raganos rankose jie įgauna dvejopą simbolinę prasmę. Be to, kad yra susiję su žemės istorija, jie primena apie neatsiejamą ryšį tarp gyvenimo ir mirties. Jei Giltinė nešasi dalgį, tai tie, kurie vaikšto pasaulio ribomis, nešasi boliną.

Pastaraisiais laikais bolino naudojimas susimaišė su kirfano (angl. kirfane) naudojimu, nors jų kilmė ir simbolika yra visiškai skirtingos. Kirfanas yra vienašmenis peilis balta rankena, naudojamas kasdieniams buities pjovimo darbams. Dažnai jis vadinamas tiesiog peiliu balta rankena.

Dar blogiau, atrodo tikėtina, kad pavadinimas „bolinas“ atsirado klaidingai panaudojus kito peilio, kuris atrodė kaip adata (itališkai bolino), pavadinimą. Ar buvo padaryta klaida ir kada įrankis buvo taip pavadintas, iš tiesų nėra taip svarbu. Šiandien lenktas Vikos (Wicca) peilis paprastai vadinamas bolinu.

Angliškai žodis „boline“ (bolinas) paprastai tariamas [bou-lyn] (panašiai kaip junginys „bow-lean“). Kartais antrasis skiemuo tariamas labiau taip, kaip rašoma – [lain] (kaip angl. „line“).

Lenktas peilis, dažnai vadinamas bolinu, yra žemės ūkio pjovimo įrankio, naudoto visoje Europoje ir visame pasaulyje, palikuonis. Anglijoje, tiek Aukso Aušros ordino, tiek Wicca gimtinėje, šie įrankiai jau seniai siejami su ūkininkavimu.

Vis dėlto ne visi lenkti žemės ūkio įrankiai yra vienodi. Anglijoje vietinės įvairovės tradicija tokia stipri, kad skirtingi tipai dažnai tiesiog vadinami miestų, kuriuose jie buvo nukaldinti, vardais. Bendra šių įrankių kategorija buvo vadinama „billhooks“ (liet. genėtuvais arba kirtikliais).

Tačiau šie genėtuvai (billhooks) yra dalis kai ko didesnio. Panašios paskirties ir dažnai panašios formos įrankių galima rasti visame pasaulyje.

Skirtingai nei dviašmenis peilis, bolinas nėra ginklas – visų pirma tai yra įrankis. Be to, jis primena mums apie būtiną derlių ir paprastą tiesą, kad geros tvoros – geri kaimynai.

Tačiau ne tik tai – dėl savo ryšio su derliaus nuėmimu bolinas simbolizuoja ciklinę mirtį. Jis atspindi žemdirbišką suvokimą, kad mirtis yra būtina gyvybei. Taip pat jis simbolizuoja genėjimą kaip būtinybę visumos sveikatai palaikyti.

Altoriaus kūrimas

Paprastai tariant, altorius yra fizinis daiktas arba daiktų visuma, tikslingai išdėstyta tam skirtoje vietoje. Jis turi jums dvasinę reikšmę arba simbolizuoja elementą, archetipą ar energiją, kurios poveikį norėtumėte pasitelkti savo dvasinėje praktikoje. Altoriai yra šventos dvasinės erdvės, nesvarbu, mažos jos ar didelės.

Daiktai ant jūsų altoriaus simbolizuoja stichijas, dvasias, jausmus, ketinimus, netgi konkrečias deives ar dievus, su kuriais norėtumėte užmegzti ryšį savo dvasinėse praktikose.

Ant ko turėčiau statyti savo altorių?

Čia galimybės neribotos. Altoriai būna ir priklijuoti prie automobilių prietaisų skydelių, ir užimantys ištisus valgomojo stalus. Galite turėti vieną universalų altorių arba daug mažesnių visuose namuose. Galbūt vienas jų bus ant viršutinės lentynos ten, kur praleidžiate daugiausia laiko. Galite sukurti mažas šventoves į šoną pasuktoje ir prie sienos prikaltoje obuolių dėžėje, o galbūt jūsų dėkingumo altorius įsikūręs ant naktinio stalelio.

Pačia paprasčiausia forma altorius gali būti tiesiog vienas akmuo arba plevenanti žvakė, kuri tarnauja kaip jūsų meditacijos praktikos centras. Jei jūsų dvasinė praktika yra orientuota į žemę, formalesniuose altoriuose galbūt norėsite įtraukti po simbolį kiekvienai iš keturių pasaulio krypčių.

Sudėtingesnis altorius gali susidėti iš daugybės elementų, padedančių sutelkti skirtingą energiją, į kurią norite susikoncentruoti. Jei kuriate altorių grupiniam ritualui, galbūt kiekvienas grupės narys atneša po daiktą, kurį padeda ant altoriaus, taip reprezentuodamas tam tikrą jūsų bendro darbo dalį. Jei vykdote dvasinį projektą, trunkantį daug dienų ar sesijų, kiekvienos sesijos pradžioje galite ant altoriaus padėti po naują daiktą, kad atnaujintumėte ir pagilintumėte savo praktiką.

Kurdami altorių, galbūt norėsite į jį įtraukti bent vieną papildomą pojūčius sužadinantį elementą:

• Žvakę

• Gėlių

• Smilkalų

• Dainuojantį dubenį arba varpelį

• Aromatingų prieskonių

• Vandens

• Gyvą augalą

• Garuojantį arbatos ar vandens puodelį

• Džiovintų vaisių arba šokolado

Gydomosios skiautelės

Skirta fizinių ir dvasinių negalavimų gydymui.

Reikės:

• Mažo stiklinio buteliuko

• Mažo akmeninio dubenėlio

• Ąžuolo, gudobelės arba šermukšnio

• Nedidelių spalvotų audinio skiautelių ar juostelių

• Monetos arba akmenėlio

• Gydomųjų kristalų, pavyzdžiui, skaidraus kvarco ar citrino (nebūtina)

Airijoje esantys daugiau nei 3000 šventų šaltinių susideda iš trijų elementų: paties šaltinio ir vandens, kalvos ar akmens bei švento medžio. Prie tokių šaltinių senovės keltai pamerkdavo audinio skiautę, vadinamą clootie, į natūraliai tekantį šaltinio vandenį, nusiplaudavo žaizdą, o tada skiautę pririšdavo prie medžio šakos – dažniausiai ąžuolo, uosio ar gudobelės – tikėdami, kad liga supus kartu su audiniu. Keltai naudodavo skudurus – senų, nešvarių drabužių juosteles, kurias dėvėjo sergantysis ir kurios buvo tokios pat nualintos kaip ir jį varginęs negalavimas. Iki šių dienų šventieji „skudurų medžiai“ būna nukabinėti spalvotomis audinio juostelėmis tų, kurie prašo šaltinio globėjo palaiminimo, nors šiandien jos dažnai būna iš šilko ar medvilnės.

1) Į mažą stiklinį buteliuką prisirinkite vandens iš šviežio šaltinio, pavyzdžiui, šaltinėlio ar upelio. Jei tokios galimybės neturite, naudokite pirktinį šaltinio vandenį. Pašventinkite vandenį jį apvalydami ir įkraudami šviesos energija arba gydomuoju kristalu, pavyzdžiui, skaidriuoju kvarcu ar citrinu, priklausomai nuo jūsų praktikos. Bet kuriuo atveju tiesiog pasitelkite šviesos ar kristalo gydančią energiją ir, judėdami pagal laikrodžio rodyklę (deosil), apibrėžkite ratą aplink buteliuką nuo viršaus. Tai darydami ištarkite trumpą palaiminimą:
„Palaimink šį vandenį šventųjų Brigidos šaltinių gydomąja galia.“
Atidėkite vandenį į šalį.

2) Suraskite ąžuolą, gudobelę arba uosį. Jei neturite prieigos prie šių medžių, pasirinkite tą, kuris jums kažkaip suteikė paguodos.

3) Pasigaminkite clooties, supjaustydami ar suplėšydami 20–30 cm ilgio audinio ar juostelės juostas. Vieni tiki, kad kuo dailesnė medžiaga, tuo didesnė tikimybė, jog noras bus išpildytas (ar auka priimta), kiti mano, kad reikėtų paaukoti dalį drabužio, kurį tuo metu dėvite, kad negalavimas būtų perkeltas nuo jūsų ant medžio. Galite pasirinkti tą būdą, kuris jums artimesnis.

4) Ritualo metu įpilkite šiek tiek švento vandens į dubenėlį ir pamirkykite jame savo clootie. Tai darydami susitelkite į savo ketinimą – ar tai būtų fizinis, ar dvasinis gydymas. Įsivaizduokite dubenėlį kaip Žemės įsčias, kuriose gimsta visa gyvybė.

5) Nuspauskite vandenį nuo skiautės ir pririškite ją prie medžio šakos. Tai darydami garsiai ištarkite savo ketinimą, perkeldami negalavimą nuo savęs ant audinio, pririšto prie medžio. Pavyzdžiui, jei kenčiate nuo nemigos, galite pasakyti:
„Pasiimk šias bemieges naktis sau.“

6) Įmeskite monetą ar akmenėlį į dubenį su vandeniu kaip auką Brigidai, prašydami jos šviesos ir gydymo palaiminimų.

Imbolkas

Imbolkas, dar žinomas kaip Žvakių šventė (Candlemas), vasario 1-ąją arba 2-ąją pažadina kraštovaizdį pirmaisiais pavasario šnabždesiais. Šis sabatas yra apsivalymo, atsinaujinimo ir naujos gyvybės sujudimo metas po žiemos sąstingio. Imbolkas glaudžiai siejamas su deive Brigida – šviesos nešėja – ir yra šventė, pabrėžianti apsivalymą, nušvitimą bei pasirengimą augimui ir atgimimui.

Imbolko tradicijų centre yra Brigidos kryžiaus gamyba – tai apsaugos ir klestėjimo simbolis ateinantiems metams. Iš nendrių ar šiaudų gaminami kryžiai yra apčiuopiamas ryšys su senovinėmis Brigidės pagerbimo praktikomis ir Žemės pabudimu. Pakabintas namuose Brigidos kryžius kviečia deivės Brigidos palaiminimus, saugo namų ūkį nuo žalos ir užtikrina jo gyventojų gyvybingumą.

Imbolko ritualai dažnai apima žvakių uždegimą, simbolizuojantį šviesos ir šilumos sugrįžimą, kai dienos pradeda ilgėti. Šios liepsnos įkūnija augančią saulės galią ir potencialo kibirkštį, laukiančią savo išsipildymo ateinančiais mėnesiais. Imbolkas taip pat yra sėklų sodinimo metas – tiek tiesiogine prasme, ruošiantis žemdirbystės ciklui, tiek perkeltine prasme, keliant ketinimus ir klojant pamatus asmeniniams siekiams bei svajonėms.

Imbolko sąsajos

Spalvos: ruda, levandų, šviesiai mėlyna, žalia, rožinė, balta, pilka

Mėnulio fazė: jaunatis arba augantis pjautuvas

Augalai: snieguolės, kiaulpienės, ramunėlės, bazilikas, lauras, benzoinas, rozmarinas, angelika, mira, cinamonas, kedras, šermukšnis, vanilė

Akmenys: selenitas, ametistas, mėlynasis nėriniuotas agatas, rožinis kvarcas, skaidrusis kvarcas, rodonitas, turkis, heliotropas (kraujo akmuo), oniksas, ametinas

Gyvūnai: avys, ėriukai, gulbės, gyvatės, karvės, lokiai, elniai, visi žiemojantys (hibernuojantys) gyvūnai

Maistas: avižos, grūdai, duona, duonos pudingas, aguonos, moliūgų ir saulėgrąžų sėklos, pieno produktai, kiaušiniai, kiauliena, bulvės, svogūnai, porai, česnakai, askaloniniai svogūnai, fermentuoti produktai, sriubos, troškiniai, obuolių sidras, prieskoniais gardintas vynas, žolelių arbatos

Altoriaus reikmenys ir dekoras: gilės, šluotos, Brigidos kryžius, žvakės, snaigės, baltos gėlės, kukurūzų šiaudų lėlės, žali vainikai, saulės totemai, gyvi augalai

Ritualai: pabudinimas, apsivalymas, apsauga, būrimas, namų palaiminimas, gydymas

Tradicijos: įrengti Imbolko altorių, pavasarinė namų tvarka, dvasinis apsivalymas, sapnų maišelio gamyba, sodo planavimas, darbas su ugnimi, naujo projekto, amato ar pomėgio pradžia, Imbolko vaišių rengimas.