Kadangi mėnulis užima svarbią vietą egiptietiškame
raganavime, tiek vyrai, tiek moterys miestų butuose, priemiesčių kiemuose ar
kaimo miško laukymėse susitinka per pilnatis bei švenčių progomis, kad pakeltų
savo energijos lygį ir susiderintų su gamtos jėgomis.
Egiptietiško raganavimo bendruomenės vadinamos šventyklomis
ir kovenais, kuriuose ieškantieji yra inicijuojami į raganavimo mokymus.
Pasikartojantys besikeičiančių metų laikų ciklai egiptietiškame raganavime turi
didelę reikšmę. Ritualai ir festivaliai buvo sukurti švęsti šiems sezoniniams
ciklams, ypač sėjos ir derliaus nuėmimo laikotarpiais.
Todėl egiptietiškas raganavimas turi „Metų rato“ įvaizdį su
aštuoniais stipinais, kurie simbolizuoja keturias žemdirbystės ir
gyvulininkystės šventes bei keturias saulės šventes, skirtas sezoninėms
saulėgrįžoms ir lygiadieniams paminėti. Kaip ir senovės pagonys bei raganos,
Egipto raganos laiko, kad diena prasideda saulėlydžio metu ir baigiasi kitos
dienos saulėlydžiu.
Egipto raganos atlieka magiją susibūrimuose, vadinamuose
Mėnulio šventėmis arba Esbatais (Esbats), kurie sutampa su mėnulio fazėmis.
Raganos praktikuoja gydomąją magiją, apsaugą, atsakomąją magiją (atpildą) ir
energijos nukreipimą, siekdamos dvasinio tobulėjimo. Magijai atlikti jos kuria
ratus. Pagrindinis įrankis, kurį jos naudoja magiškam darbui, yra ritualinis
peilis, vadinamas Šventuoju ašmeniu arba Atamu (Athame). Šventieji ašmenys
įkraunami savininko energija ir naudojami erdvei apibrėžti, pavyzdžiui,
brėžiant šventą ratą, kuriame veikia savininko valia ir energija. Dubuo vandens
naudojamas simbolizuoti vandens stichiją ir jos savybes: apvalymą, regeneraciją
bei emocijas.
Kiti svarbūs įrankiai nurodo žemės, oro, ugnies ir vandens
stichijas. Pentaklis (pentagrama, pavaizduota ant disko, panašaus į mažą
lėkštutę) dažnai naudojamas simbolizuoti žemę ir jos savybes: stabilumą,
materialinę gerovę bei praktinius reikalus. Alternatyvi priemonė žemės
stichijai simbolizuoti gali būti nedidelė lėkštelė su druska arba žeme.
Faraonų laikų Egipte pagrindiniai magijos praktikuotojai
buvo kunigai – jie buvo laikomi slapto žinojimo, kurį dievai suteikė žmonijai,
kad ši galėtų „atremti likimo smūgius“, saugotojais. Labiausiai gerbiami
magijos žinovai buvo kunigai lektoriai, gebėję skaityti senovines magijos
knygas, saugomas šventyklų ir rūmų bibliotekose. Liaudies pasakojimuose šiems
vyrams buvo priskiriamos galios atgaivinti vaškinius gyvūnus arba praskirti
ežero vandenis.

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą