Angliškas žodis besom kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio
besma, reiškiančio šluotą. Tradiciškai šios šluotos buvo gaminamos iš beržo
šakelių, kurios būdavo surišamos gluosnio ar lazdyno šakomis, suformuojant
rankeną. Šios natūralios medžiagos buvo pasirenkamos dėl jų patvarumo ir
gebėjimo nušluoti purvą bei šiukšles.
Šluotos šimtmečius buvo naudojamos kaip erdvių valymo ir
gryninimo įrankiai. Senovėje jomis būdavo iššluojama neigiama energija ir
saugomi namai nuo piktųjų dvasių. Jos taip pat būdavo naudojamos ritualuose,
siekiant apvalyti ir pašventinti sakralias erdves.
Daugelyje kultūrų tikėta, kad šluotos pasižymi magiškomis
savybėmis, todėl jos buvo naudojamos būrimams bei bendravimui su dvasiomis. Jos
taip pat dažnai naudotos vestuvių ceremonijose: nuotaka ir jaunikis peršokdavo
per šluotą – tai simbolizavo jų įsipareigojimą vienas kitam ir naujiems namams.
Šluotų sasaja su raganavimu ir magija gali būti atsekama iki
ankstyvųjų naujųjų laikų, kai raganų persekiojimas pasiekė savo įkarštį. Šiuo
laikotarpiu šluotos dažnai būdavo vaizduojamos kaip įrankis, kuriuo raganos
skrenda per orą į savo susibūrimus, vadinamus „sabatais“. Toks šluotų
vaizdavimas populiariojoje kultūroje išliko iki šių dienų ir prisidėjo prie
ilgalaikio šio įrankio siejimo su raganomis bei magija.
Šiais laikais šluotos vis dar naudojamos pagal savo
tradicinę paskirtį, tačiau jos taip pat tapo dekoratyviniais elementais ir
Vikos (Wicca) bei kitų šiuolaikinių pagoniškų tradicijų, įskaitant Metų ratą,
simboliais. Daugelis šių tradicijų puoselėtojų laiko šluotą galingu apvalymo ir
gryninimo įrankiu, kurį naudoja ritualuose bei ceremonijose, siekdami užmegzti
ryšį su gamta ir dvasiniu pasauliu.

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą